Ąžuolų Būda: savi džiaugsmai, savi rūpesčiai ir… savi lūkesčiai
Birutė Montvilienė / „Suvalkietis“
(2009 07 13)
Kaimą įkūrė miško darbininkai
Istorikai teigia, kad Kazlų Rūdos savivaldybėje, šalia Kauno – Marijampolės kelio, įsikūręs Ąžuolų Būdos kaimas gyvuoja jau 270 metų – esą dabartinės Ąžuolų Būdos teritorijoje po 1738-ųjų pradėjo veikti miško, daugiausia ąžuolo me­dienos, paruošų įmonė, vadinamoji ąžuolų būda. Būtent taip – Ąžuolų Būda – buvo pavadintas ir šalia įsi­kūręs miško pramonės darbininkų kaimas.


1820-aisiais pro Ąžuolų Būdą buvo nutiestas Sankt Peterburgo -Varšuvos plentas, o kaime įkurtas pašto stotimi vadintas arklių keitimo punktas. Nuo tada naujos trobos Ąžuolų Būdoje dažniausiai ir kilo prie šio plento. 1936-aisais Ąžuolų Būdos šaulių būrio iniciatyva ir pastangomis prie Sankt Peterburgo – Varšuvos plento buvo pastatyta medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.
 
Aplinkkelio teks dar palaukti
Sovietmečiu Ąžuolų Būda buvo pagrindinė „Ąžuolo“ kolūkio gyven­vietė. Tačiau ir tuomet Ąžuolų Būda daugiausia plėtėsi tik į ilgį. Taigi ir daugumos dabartinių kaimo žmonių visas gyvenimas prabėgo šalia ilgus dešimtmečius Kauną ir Marijampolę jungusio vienintelio kelio, kuriuo dieną naktį gaudė vis modernesni, galingesni ir greitesni automobiliai. Jų srautas ypač padidėjo atsivėrus „geležinei uždangai“.
Ąžuolų Būda tiesiog drebėjo nuo Lenkijos kryptimi vienas paskui kitą riedėjusių krovininių automo­bilių keliamos vibracijos, duso nuo sunkiasvorių mašinų išmetamų dujų. Tiesa, nutiesus „Via Baltica“ situacija šiek tiek pagerėjo, nes Ąžuolų Būdą ėmė lenkti į Lenkiją ir Rusijos Federaciją važiuojantis krovininis transportas. Tačiau tie sunkiasvoriai automobiliai, kuriems reikia pasiekti Kazlų Rūdoje vei­kiančius miško pramonės gigantus, vis tiek tebevažiuoja pro Ąžuolų Būdą. Šiuo klausimu situacija, tiki­masi, šiek tiek pagerės, jei pavyks, kaip buvo numatyta, šiais metais baigti asfaltuoti Kauno – Pažėrų – Kazlų Rūdos kelią. Tačiau visiška ramybė Ąžuolų Būdoje įsivyraus tik nutiesus kaimo aplinkkelį. Beje, Kazlų Rūdos savivaldybės pritari­mas aplinkkeliui projektuoti buvo duotas dar pernai, bet… Prasidėjo sunkmetis, ir realius šio aplinkkelio idėjos realizavimo darbus teks bent kelerius metus pamiršti.
Kaimo „pliusas“ – aktyvi bendruomenė
Pasakodama apie Ąžuolų Būdą bei šio kaimo žmonių gyvenimą seniūnė pripažino, kad šiam kaimui neabejotinai teigiamos įtakos turi jau septynerius metus veikianti Ąžuolų Būdos kaimo bendruo­menė, kurios pagrindinis veiklos tikslas ir yra vienyti Ąžuolų Būdos gyventojus ir iš šio kaimo kilusius žmones, ugdyti gyventojų bendruo­meniškumą, rūpintis savo kaimo ir jo gyventojų gerove. „Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenė ir se­niūnija glaudžiai bendradarbiauja, o dauguma žmonių tikrai nėra abejingi tam, kas jų kaime vyksta, – teigė I.Černiauskienė. – Dažnai sulaukiame gyventojų pasiūlymų, informacijos apie iškilusias vienokias ar kitokias problemas, pavyzdžiui, kiekvieną rudenį ir pavasarį nepra­važiuojamus kelius“. Kartu seniūnė pasidžiaugė, kad važiuoti per Ąžuolų Būdos kaimo teritoriją jai visuomet būna smagu. „Šiame kaime galiu pasi­grožėti kiekvienais metais vis gražiau ir išradingiau tvarkomomis gyventojų sodybomis, kurios, mano įsitikinimu, tiesiog negali nepatraukti pro šalį važiuojančių žmonių akies, – sakė I.Černiauskienė. – Ir tokių sodybų vis daugėja. O ir kaimo bendruomenė organizuoja talkas viešosioms terito­rijoms tvarkyti, nelaukia, kad kažkas kitas už juos tai padarytų“.
Nuo bankroto „gelbsti“ mini baro lankytojai
Tą birželio dienos pavakarę, kai pati lankiausi Ąžuolų Būdoje, šalia miško įsikūrusiame kaime iš tiesų vyravo ramybė.
Stabteliu ties UAB „Butka“ parduotuve-mini baru prie Kazlų Rūdos kelio. Lauke pastatytoje pavėsinėje – nė vieno žmogaus, o parduotuvėje randu tik pardavėją Živilę. Netrukus jos pakviesta iš mini baro virtuvės ateina ir bendro­vės direktorė Erika Skarbauskienė. Paaiškėjo, kad direktorę atitraukiau nuo kasdieninio jai įprasto darbo -maisto gamybos. Mat virtuvėje mini baro lankytojams gaminami kebabai, čeburekai, medžiotojų dešrelės. „Būtent virtuvė, t. y. mini baras, mus ir gelbsti, – sako E.Skarbauskienė. – Jei žmonės pas mus nebeužsuktų pavalgyti, tektų užsidaryti“.
Apie tai, kad Lietuvoje iš tie­sų jau prasidėjo sunkmetis, UAB „Butka“, anot E.Skarbauskienės, pa­juto pirmaisiais šių metų mėnesiais. „Apyvarta iškart po Naujųjų krito katastrofiškai, ir jau nebeatsistatė, -sakė direktorė. – Mūsų parduotuvėje žmonės dabar perka tik būtiniausius ir pigiausius maisto produktus. Pa­klausiausios prekės – pigi lenkiška dešra ir dešrelės. Tačiau ir šių maisto produktų perkama po nedaug. Mat kai kurie žmonės patys nuvažiuoja į Lenkiją. Be to, lenkiškų produktų nuolat siūlo tiesiog po namus važi­nėjantys prekeiviai. Dabar daug kas gyvena sunkiai. Parduotuvėje tik ir girdėti, kad kažką „išvijo“ nemo­kamų atostogų, kažkam atlyginimą sumažino, o kažką visai iš darbo atleido. Todėl natūralu, kad žmonės perka mažiau ir ieško, kur pigiau“.
Kaime – pigiau ir ramiau
Atsisveikinusi su E.Skarbauskiene nutariu apsilankyti atsi­tiktinai pasirinktoje kaimo sodyboje. Šiek tiek pavažiuoju Marijampolės – Kauno keliu ir neriu į kairę. Vienos iš sodybų kieme pamatau vaikišką vežimėlį, o netoliese – šašlikus ke-pančiąjaunąmoterį. Susipažįstame: jauna mama – tai Ieva Naujalytė. Ąžuolų Būdoje 21 metų Ieva augina trijų mėnesių dukrelę Kotryną ir neslepia, kad sugrįžti į tėvų namus ją privertė motinystė ir sunkmetis. „Gyvenau Kaune ir dirbau, nes studijuoju neakivaizdžiai, – pasa­kojo Ieva. – Deja, nuomotis butą ir mokėti ne tik nuompinigius, bet ir po 600-700 šimtus litų mokesčių už komunalines paslaugas tiesiog nebenaudinga. Pigiau gyventi pas tėvus ir kasdien važinėti“.
Vėliau šią Ievos mintį patvirtina ir kiti kaimo žmonės. Juolab kad pastaraisiais metais Ąžuolų Būdoje įsikūrė nemažai buvusių miestiečių – Kauno, Marijampolės gyvento­jų – šeimų. Ypač šį kaimą, sako, pamėgo jaunos kauniečių šeimos. Mat gyvenamųjų namų kainos jiems Ąžuolų Būdoje „įkandamos“. Tad įsikūrę gražiame, ramiame kaime jie kiekvieną rytą savo automobiliais išvyksta į Kauną, o vakare grįžę į namus mėgaujasi kaimo tyla, gro­žiu, ramybe ir privatumu.
 
Didžiausias rūpestis – sunki vyro liga
Kita „stotelė“ – prie vieno tie­siog Kauno – Marijampolės kelio šalikelėje stovinčio namo. Jame susipažįstu su 80 metų buvusia pedagoge Irena Narbutaitiene. Šviesaus veido ir šviesaus proto mokytoja pensininkė neslepia, kad šiuo metu didžiausias jos rūpestis – ne krizė, o sunki jos sutuoktinio liga. Tačiau I.Narbutaitiene nede­juoja, o paklausta apie gyvenimo kasdienybę pasipasakoja, kad kiek pajėgia puoselėja savo namus ir jų aplinką. Mokytoja nebeslepia, kad nebeaugina gyvulių, pastebi, jog šiuo metu tušti stovi ne tik pensinin­kų, bet ir daugelio kaimo gyventojų tvartai, o paskui nusišypsojusi pa­prašo: „Parašykite, kad mes Ąžuolų Būdoje turime nuostabų, geraširdį žmogų – Algį Gudyną. Jis taip pat jau pensininkas, bet dar daug dirba ir visiems mums čia padeda“.
Paklausta, ką veikia ilgais žie­mos vakarais, vasaros dienomis, I.Narbutaitienė sako ir dabar dar daug skaitanti bei prenumeruojanti „Suvalkietį“, „Lietuvos žinias“, „Valstietį“, „Sveikatos ABC“, kelis rankdarbių žurnalus. O sekmadie­niais, kai pajėgianti, kaip ir kiti kaimo tikintieji, dalyvaujanti šv. Mišiose Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Ąžuolų Būdos parapiją šiuo metu aptarnauja iš Skriaudžių atvykstantis kunigas Renaldas Ja­nušauskas.
 
Nenorėjo dejuoti – tapo gėlininke
Pro Ąžuolų Būdą dažniau važi­nėjantys žmonės, sakyčiau, jau net yra įpratę, kad prasidėjus miško uogų bei grybų sezonui, šiame kai­me, šalia Marijampolės – Kauno ke­lio, kasdien keliose vietose siūloma pirkti mėlynių, žemuogių, aviečių, taip pat grybų. Rudeniop kai kurie kaimo gyventojai pravažiuojantiems žmonėms taip pat pasiūlo ir savo so­dybiniuose sklypuose išaugintų vai­sių bei daržovių. Tačiau rinkti miško gėrybes ir jas čia pat, prie namų ar miško, pardavinėti miestiečiams kai kuriems Ąžuolų Būdos žmonėms nuo seno yra patikimas būdas šiek tiek prisidurti prie gaunamos pensi­jos ar kitų pajamų.
Galima sakyti, kaimo centre, prie pat Marijampolės – Kauno kelio, gyvenančią Nijolę Bagdo­nienę nemažai pro šį kaimą dažnai pravažiuojančių žmonių taip pat jau puikiai pažįsta ar bent yra įsidėmėję. Šalia namų, prie pat kelio, pastaty­tame kioske Nijolė Bagdonienė jau daug metų komponuoja ir parduoda gėlių puokštes, krepšelius, daro vainikus, taip pat prekiauja įvairiau­siomis gėlėmis.
Pakalbinta Nijolė pasakoja, kad anksčiau daug metų dirbo Kazlų Rūdos poliklinikos registratūroje. Vėliau pablogėjus sveikatai valdiš­ko darbo jai teko atsisakyti. Tačiau sėdėti namuose ir dūsauti dėl savo problemų – ne šios moters būdui. Netrukus paskatinta Marijampolėje kelias gėlių parduotuves turinčio brolio Nijolė įsigijo verslo liudiji­mą ir taip pat ėmėsi gėlių verslo. „Komponuoti puokštes mokiausi iš brolienės, o kai įgijau įgūdžių, pajutau, kad ir man pačiai visai ne­blogų idėjų kartais į galvą „šauna“, – šypsosi Nijolė.
Savo kioskelyje moteris Ąžuolų Būdos gyventojams bei pravažiuo­jantiems žmonėms siūlo pirkti ne tik tiekėjų atvežamų, bet ir pačios išaugintų gėlių. Be to, čia galima įsigyti ir dekoratyvinių elementų sodyboms ar namų kiemams puošti. Vienas nagingas žmogus Nijolei atveža parduoti iš akmenų sukom­ponuotų grybų, išskobtų medžių kelmų lauko gėlėms laikyti. Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna tai pripažinti, daugiausia klientų savo kioskelyje Nijolė sulaukia, kai į kieno nors iš Ąžuolų Būdos ar aplinkinių kaimų gyventojų namus atsėlina mirtis. Nemažai žmonių jos kioske apsilanko ir per didesnes šventes, pavyzdžiui, per Motinos ir Tėvo dienas, artėjant Vėlinėms.
 
Kaimo garbė – gražios sodybos
Lankydamasi Ąžuolų Būdoje daug gerų šio kaimo gyventojų žodžių išgirdau ir apie Kazlų Rūdos savivaldybės viešosios bibliotekos filialo Ąžuolų Būdos kaimo bibli­otekos bibliotekininkę bei aktyvią kaimo bendruomenės narę Ritą Venckūnienę. Tiesą sakant, daugelis kaimo žmonių, ko gero, labai nustebtų, jei kokiame nors Ąžuolų Būdos gyventojų susibūrime Rita „negriežtų“ vienu iš pirmųjų smui­kų ar apskritai nedalyvautų. Be to, kaimo bendruomenės veikloje dalyvauja ir jos šeimos nariai. Štai Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenės pirmininkas Romaldas Bliuvas pa­sakojo, kad būtent R.Venckūnienės vyras Rimas, taip pat sūnus Renatas buvo vieni iš aktyviausių talkininkų, kai bendruomenės namuose buvo rengiama šarvojimo salė.
Pati Rita šeimos vyrų indėlio rengiant šarvojimo salę nebuvo linkusi la­bai sureikšminti. „Taip, jie iš tiesų daug dirbo, – sakė R.Venckūnienė.
– Tačiau nė kiek ne mažiau už juos – tiesiog petys į petį – darbavosi ir buvęs girininkas Linas Panką. Būtent Linas rūpinosi mediena, jos apdirbimu, taip pat kitomis staty­binėmis medžiagomis. Apskritai į tą faktą, kad į šarvojimo salės įrengimo darbus įsitraukė net apie trisdešimt kaimo žmonių, aš žiūriu kaip į fantastiką“.
Paklausta, kas, jos nuomone, yra Ąžuolų Būdos kaimo džiaugsmas ir garbė, R.Venckūnienė nė akimirkos nedvejodama išvardino tris dalykus. „Labiausiai dižiuojuosi, kad mūsų kaimo žmonės, neturėdami mili­jonų, ypatingai gražiai tvarko savo sodybas, – teigė R.Venckūnienė.
– Kaimo džiaugsmas yra ir tai, kad Ąžuolų Būda turi mokyklą ir būtent aplink ją „sukasi“ visas kultūrinis kaimo gyvenimas. Be to, be abejo, labai džiaugiamės, kad mūsų kaime vyksta vandentiekio rekonstrukcijos darbai“.
„O ką pavadintumėte kaimo gėda?“ – klausiu R.Venckūnienės. „Nežinau, – iš pradžių taria Rita.
– Labai didelių bėdų ir skausmo, mano nuomone, neturime. Be abejo, yra Ąžuolų Būdoje ir „pijokėlių“, ir tinginių. Tačiau man, tiesą sakant, šiuo metu labiausiai širdį skauda dėl pačiame kaimo centre žolėmis apau­gusio vadinamojo „trikampio“.
 
Internetas turėtų pasiekti 2010-aisiais
Pasakodama apie kaimo biblio­tekos veiklą R. Venckūnienė tvirtino, kad Lietuvą užgriuvęs sunkmetis bibliotekos veiklai įtakos, bent jau kol kas, neturi. „Žmonės skaito kaip skaitę, o mes vis dar tebegauname labai gerų, vertingų knygų, – pasa­kojo kaimo bibliotekininkė. – Kai kurie skaitytojai netgi būna ma­loniai nestebinti, kad bibliotekos fondai tebepasipildo vertingomis knygomis.“
Kadangi Ąžuolų Būdos bibliote­ka įsikūrusi itin ankštose patalpose ir joje nėra vietos skaityklai, kai kuriuos spaudos leidinius biblioteki­ninkė skaitytojams leidžia trumpam parsinešti į namus. „Bibliotekoje skaitančius kaimo žmones aš pui­kiai pažįstu, jais pasitikiu, – sakė R.Venckūnienė. – Dar nebuvo tokio atvejo, kad kas nors, galbūt netgi drauge su kaimynu, perskaitęs kokį laikraštį ar žurnalą, jį negrąžintų. Priešingai – mūsų kaimo žmonės patys į biblioteką atneša jau perskai­tytus pačių įsigytus žurnalus.“
Kol kas Ąžuolų Būdos bibli­otekoje dar neįrengtas ir viešas interneto prieigos taškas. Kazlų Rūdos savivaldybės viešosios bi­bliotekos direktorė Vilija Semetienė sakė, kad dvi vietas kompiuteriams statyti bei įdiegti interneto ryšį šioje bibliotekoje planuojama kitais metais. „Pirmiau­sia ten reikia atlikti remontą, šiek tiek viską pertvarkyti, o tuomet ir pastatysime kompiuterių stalus“, – teigė direktorė. Tačiau apie tai, kad artimiausiu metu biblioteka galėtų būti perkelta į erdvesnes patalpas, šiuo metu jokios kalbos nėra.
 
Tradicinės šventės nebeįdomios?
Minėjau, kad Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenė gyvuoja jau septy­neri metai. Nuo pat bendruomenės įkūrimo jos veikloje dalyvaujantis, o dabar jau antri metai bendruomenei vadovaujantis Romaldas Bliuvas teigė, kad Ąžuolų Būdos žmonės, vieni iš pirmųjų savivaldybėje kur­dami kaimo bendruomenę (Kazlų Rūdos savivaldybėje pirmoji kaimo bendruomenė buvo įkurta Antanave, o antroji – būtent Ąžuolų Būdoje -aut. past), siekė po kolūkių ir žemės ūkio bendrovių griūties išjudinti kaimo žmones. „O! Kokios buvo pirmoji ir antroji mūsų šventės!“ – sakė R.Bliuvas.
Šiuo metu kaimo žmonių no­ras dalyvauti tokiose šventėse, jo teigimu, jau šiek tiek išblėsęs. Kita vertus, manoma, kad tokioms žmonių nuotaikoms įtakos galėjo turėti ir tai, kad pastaraisiais metais Ąžuolų Būda, galima sakyti, neturė­jo kultūrinio darbo organizatoriaus. Tiesa, vadovaudamasi nuostata, kad tuose kaimuose, kuriuose nebeliko kultūros namų (buvę „Ąžuolo“ kolūkio kultūros namai buvo pri­vatizuoti – aut. past.), turėtų bent puse etato dirbti kaimo kultūrinio darbo organizatorius, Savivaldybė pusę etato įsteigė. Ir žmogus, tą etatą užėmęs, buvo. Deja, jo ir kaimo žmonių nuomonės į kultūros veiklą kaime, kultūrinio darbo organizavi­mą visiškai nesutapo.
Šiuo metu Ąžuolų Būda jau turi naują kultūrinio darbo organiza­torių. Tad tikimasi, kad kultūrinis gyvenimas kaime vėl atgims, vėl pradės skambėti kadais susibūrusio, o paskui iširusio Ąžuolų Būdos žmonių vokalinio ansamblio atlie­kamos dainos.
 
Kaimas – visų žmonių, ne tik bendruomenės narių
Pasakodamas apie kaimo ben­druomenės veiklą, R.Bliuvas pasi­džiaugė, kad Ąžuolų Būdos žmonės dabar jau gali rinktis ne tik mokyk­los salėje, bet ir bendruomenės centro patalpose. Jos įrengtos bu­vusioje klebonijoje, iš Vilkaviškio vyskupijos kurijos nuomojamame pastate. Bendruomenės pirmininko nuomone, bendruomenei pavyko realizuoti ir pirminę bendruome­nės kūrimo idėją – išjudinti kaimo žmones. „Įvairūs bendruomenės organizuojami renginiai išjudino ir mūsų jaunimą, – sakė R.Bliuvas. – Dabar Ąžuolų Būdoje kur kas daugiau jaunų žmonių, kurie domisi sportu ir patys sportuoja. Štai, pavyzdžiui, būtent Ąžuolų Būdos krepšinio komanda atstovavo visai seniūnijai, kai vyko seniūnijų krep­šinio turnyras.“
R.Bliuvas neslėpė, kad per sep­tynerius bendruomenės gyvavimo metus ne vienas kaimo žmogus, sužinojęs apie bendruomenės iniciatyva ir jėgomis kaime ren­giamą šventę ar kokį vakarą, yra teiravęsis, ar šiuose renginiuose yra laukiami bendruomenei nepri­klausantys kaimo žmonės. „Iš tiesų mes džiaugiamės kiekvienu prie mūsų renginių organizavimo pri­sidedančiu ar jame dalyvaujančiu žmogumi, – sakė R.Bliuvas. – Juk pagrindinis bendruomenės tikslas ir yra gražesnis, geresnis, patogesnis ir įdomesnis kaimo gyvenimas. Ei­dami šia kryptimi mes jau nemažai pasiekėme: turime bendruomenės centrą įsirengėme šarvojimo salę, bendruomenės lėšomis po biblio­teka esančiame rūsyje pastatėme teniso stalą. Ir su Savivaldybe, spręsdami ar keldami mums rūpi­mas problemas, nuolat palaikome
ryšį. Tačiau svarbiausia turbūt yra tai, kad jau susibūrė nemažas ben­draminčių ratas, kuriam iš tiesų ne tas pats, kaip gyvena kaimas ir jo žmonės.“
 
***
Šiuo metu Ąžuolų Būdos kai­mas gyvena vasaros ritmu. Dalis miestuose dirbančių kaimo gyven­tojų atostogauja, puoselėja savo sodybas, mėlyniauja, grybauja ar tiesiog mėgaujasi vasara. Kiti, kas turi dirbamos žemės, dar laiko gy­vulių, baigia šienauti ir jau pradeda ruoštis javapjūtei. Žodžiu, gyveni­mas Ąžuolų Būdoje vienur verda, kitur tiesiog kunkuliuoja, o kai kur dvelkia ramybe ar net spengiančia tyla. Tačiau šiaip ar taip, akivaizdu, kad tai – gražią perspektyvą turintis kaimas, kurio istoriją galės rašyti ne tik dabartiniai, bet ir ateities kartų istorikai.
 
 
 
Ričardo Pasiliausko, Povilo Kučinsko ir autorės nuotr.:
1. Čia Ąžuolų Buda pasitinka Marijampolės – Kauno keliu važiuo­jančius žmones.
2. Kazlų Rūdos seniūnė I.Černiauskienė džiaugiasi, kad kaimo bendruomenė jaučiasi kaimo šeimininkė.
3. Prie šalikelėje įsikūrusių parduotuvės ir mini baro – jokios „apgulties“.
4. Nijolės Bagdonienės parduodamos gėlės visuomet traukia prava­žiuojančių žmonių akį.
5. Kaimo siela – bibliotekininkė Rita Venckūnienė.
6. Kaimo bendruomenės pirmi­ninkas R.Bliuvas džiaugiasi, kad bendruomenei pavyko „pažadin­ti“ Ąžuolų Būdą.
7. Bendruomenės nuomojamą pastatą tikimasi suremontuoti pagal Žemės ūkio ministerijai pateiktą projektą numatytomis skirti lėšo­mis.

Ąžuolų Būdoje paminėtas mokyklos 100-metis ir bendruomenės 10 -metis 

2012-07-12

Šeštadienį, birželio 30 dieną, Ąžuolų Būdoje vyko didelė šventė, kurioje buvo paminėtos dvi svarbios datos: mokyklos šimto metų jubiliejus ir bendruomenės dešimtmetis. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Ąžuolų Būdos bažnyčioje. Po mišių prie mokyklos pastato buvo atidengtas ir pašventintas koplytstulpis, pastatytas šioms  gražioms sukaktims. Šventėje dalyvavo buvę mokyklos direktoriai, daug metų dirbę mokytojai, buvę mokyklos mokiniai, kaimo gyventojai ir daugybė svečių. Visi susirinkusieji rankomis  apkabino mokyklos pastatą. Įžanginį žodį tarė pagrindinis šios šventės iniciatorius, Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenės pirmininkas Romaldas Bliuvas.

Jis pasveikino visus susirinkusius ir trumpai apžvelgė bendruomenės dešimtmetį. Trumpai su mokyklos istorija supažindino mokytoja Ilona Makauskienė. Šventinį renginį vedė ir gražiais posmais dalinosi Stanislava Rita Venckūnienė. Šventėje dalyvavo daugybė svečių.  Kazlų Rūdos savivaldybės mero pavaduotoja Romutė Vinikienė  įteikė savivaldybės mero padėkas ilgiausiai mokykloje dirbusiems mokytojams ir bendruomenės nariams. Visus susirinkusius sveikino Seimo narys Juozas Oleka, Žemės ūkio ministerijos viceministras Mindaugas Kuklierius, bendruomenės kaimynai Algimanta ir Vaidmantas Pabedinskai, Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narė Daiva Juknevičienė. Sveikinimo žodį susijaudinusi tarė, buvusi ilgametė mokyklos direktorė, mokykloje išdirbusi trisdešimt metų, Anelė Mozūraitienė. Šventės organizatoriams, šventės vedėjai,  bendruomenės tarybai ir Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenės pirmininkui už nuostabią šventę  dėkojo jauniausia mokyklos direktorė, buvusi šios mokyklos mokinė, Gitana Embavičienė. Šventės metu  buvusiems mokyklos direktoriams ir mokytojams buvo įteiktos prisiminimo dovanos. Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenė padėkas įteikė pagrindiniams šventės rėmėjams ir daugiausiai prie jos prisidėjusiems bendruomenės nariams. Šventės metu, kaip ir kiekvienais metais,  buvo pasveikinti bendruomenės nariai, švenčiantys jubiliejus. Šventės dalyvius linksmino grupė „Dinamika“ ir dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Keletą dainų taip pat Ąžuolų Būdos himną padainavo vietos saviveiklininkai. Šventė visiems paliko didelį įspūdį ir labai patiko, visi dėkojo jos organizatoriams ir pasiliko laukti kito gražaus jubiliejaus.

Translate »